kvėpuoti

kvėpúoti, -úoja, -ãvo 1. intr. SD49 įkvėpti ir iškvėpti orą, alsuoti: Štai aš ir vėl kvėpuoju grynu oru, maudaus, žaidžiu su mėlynosios jūros bangomis A.Vien. Tartum miškas kvėpúoja – nelyginant žvėris: savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs A.Baran. Ligonis dar kvėpúoja K. Silpnas, mirštąs, apalpęs led kvėpúo[ja] J. Kvėpuojamoji nosies vidaus paviršiaus sritis (regio respiratoria) rš. Kvėpuojamoji, kvapinė gerklė (trachea) rš. Kvėpúojamieji organai DŽ. Kai kurie augalai, augantys pelkėse, turi vadinamas kvėpuojamąsias, arba ventiliacines, šaknis J.Dag. | prk.: Ten viskas gyveno ir kvėpavo pavasariu: ir paukščiai, ir medžiai, ir gėlės, ir žmonės A.Vien. Šiandiej šaltis stipriai kvėpúoja (šąla) Vrn. ║ sunkiai dūsuoti: Pailsęs, nuilsęs nuo bėgimo, kvėpúoja (alsuoja) J. Jie arė dūsaudami, jauteliai kvėpúodami JD622. Žmogus pailso: atsisėdo ir kvėpavo Tat. Aš šitai kvėpuoju (sunkiai alsuoju), vos kojoms pasivelku, turiu dirbti, o anie dindariuo[ja] aplinkuo Grg. Kvėpuoja it žuvis ant ledo PPr379. 2. tr. pūsti orą: Kvėpuok, kol prikvėpuosi pūslę J. 3. intr. leisti iš savęs kvapą, kvėpti, pūsti: Kvėpuoju į ausį (pučiu dvasią) J. | prk.: Raudonų plytų kaminas kvėpuodavo tamsiais dūmais rš. Ji (žemė) visa net garuoja, kvėpuodama iš vidurių paskutinį pašalą Žem. Numalšinusi troškulį žemė ilgai kvėpavo garais rš. Ignotas jiems ačiū pasakė laiškais, kvėpuojančiais tikrai apaštoliška dvasia Gmž. \ kvėpuoti; atkvėpuoti; įkvėpuoti; iškvėpuoti; nukvėpuoti; pakvėpuoti; prikvėpuoti; užkvėpuoti